atsikurtėti

atsikurtė́ti 1. tr., intr. Mrc atsiminti, susivokti, atsikvošėti; suprasti: Kai pasakė vardą, tai atsikurtė́jau, kas jis toks yra Lkš. Pagaliau atsikurtė́jau, kur esąs Skr. Neatsikurčiù, ir tiek Pc. Atsikur̃čia mat dar gyvulėlis tą keliuką Rz. Įvairūs atsitikimai visiškai apkvaršino našlaitį. Atsirėmė į medį atsikurtėtų rš. | Aiškyk iš palengva, kad ji atsikurtė́tų! Jrb. 2. Ds atsigauti: Jau karvė kiek atsikurtė́jo, buvo labai užnykus Ml. Po karo ir šiaudiniškiai atsikurtė́jo, turi duonos ir gyvulių Dglš. 3. J atgauti girdėjimą. \ kurtėtis; atsikurtėti